Pradžioje vadinomės Ąžuolynu. Esame bendraminčiai, kuriuos suvedė stiprus noras savo rankomis susikurti žaliuosius namus ir harmoningai gyventi su gamta bei aplinkiniais žmonėmis. Į Krunus mus atvedė žemė, nes iš pat pradžių nieko daugiau ir nebuvo – tik žemė ir du žmonės, kurie ryžosi ją pirkti, nors pinigų tam dar neturėjo… Kai atėjo laikas mokėti avansą, atsirado dar trys bendraminčiai, kurie avansą sumokėjo. O kai atėjo laikas pirkti visą žemę, atsirado ir visi kiti trūkstami žmonės. Dabar ir patys stebimės, kaip viskas sklandžiai ėjosi. Iš tikrųjų tokiam žingsniui pirmiausia didelio noro reikia, ryžto ir drąsos įgyvendinti viziją, priartinančią žmogų prie gamtos. Todėl norėtųsi padrąsinti ir kitus.

Prieš perkant žemę neapsieita be gerai apgalvotos strategijos. 2003 metais ieškojome vietos netoli miesto (40-50 km), ne toliau nei 10 km nuo pagrindinio kelio, kad būtų nesunkiai pasiekiama miesto žmonėms, taip pat kad būtų užtektinai žemės 50 sodyboms kurti (vienai šeimai skiriant 1-3 ha, taip pat įskaičiuojant bendriems reikalams skirtą gyvenvietės plotą). Žiūrėjom, kad arti nebūtų rekreacinių zonų, triukšmo. Nebuvo svarbu rasti ypatingai gražią vietą, juk bus galima ją atkurti ir sutvarkyti. Iš karto nupirkti visą žemę buvo labai sunku, todėl ieškojome kad ir mažesnio žemės sklypo, bet su galimybe plėstis. 2004 metų vasarą įsigijome pirmuosius 19 ha žemės ir 19 ha miško.

2005 metais nusipirkome seną sodybą, kurioje kūrėme bendruomenės erdvę. 40 senų obelų sulaukė naujų šeimininkų. Kai prisirpo obuoliai, jų buvo tokia gausybė, kad obelys, neišlaikiusios svorio, ėmė skilti pusiau. Jų derlius buvo dovana mums – kad sugrįžome, džiaugėmės ir įvertinom. Kad būtų galima atsigaivinti po talkų, rudeniop iškasėme kūdrą.

2005-2007 metais išardėme rąstinės-mūrinės trobos sienas, gautomis silikatinėmis plytomis išklojome užpelkėjusį įvažiavimą į mūsų sodžių. Išrinkome klėtį ir trobą, surūšiavome ir nuvalėme rąstus, išvežėme kalnus šiukšlių, taip pat ir stogų šiferį, išvalėme šulinį. Nuardėme kluono sugriuvusį pamatą, pastatėme trobą, skiedromis uždengėme stogą. Gyvenome su visais patogumais: įsirengėme lauko virtuvę, kompostuojantį lauko tualetą, vagonėlį nakvojimui. Kelis kartus per dieną, vėl pasijutę vaikais, turškėmės maloniai vėsiame kūdros vandenyje. Audronis iki pat pirmųjų šalčių gyveno sodyboje, tad kada beatvažiuotum, buvai sutiktas „šeimininko“.

 

Taip pat šiais metais tapome GEN Europe tinklo nariais.

2008 metais dėl susiklosčiusių aplinkybių praradome bendruomenės sodybą.
Susitikimus perkėlėme į pastatytą pavėsinę naujai kuriamoje bendruomenės erdvėje.

Vasarą įvyko pirmoji didelė šventė Krunuose – Neringos ir Lino vestuvės.