Alėjos sodinimas, 2014 pavasaris
Mantvilės gimtadienis, 2013 rugsėjis
Medelių sodinimas, 2012 pavasaris
Pasijodinėjimas Anykščiuose, 2011 vasara
Gerosios patirties stovykla, 2011 vasara
Vasaros stovykla, 2010

 

Alėjos sodinimas, 2014 pavasaris

 

Mantvilės gimtadienis, 2013 rugsėjis

 

Medelių sodinimas, 2012 pavasaris

 

Pasijodinėjimas Anykščiuose, 2011 vasara

Saulėta rugpjūčio diena. Šešiese atvykome į arklio muziejų. Esame girdėję, kad čia smagu pajodinėti. Kai kuriems iš mūsų tai – pirmas kartas. Išsirinkę arklius ir gavę pamokymus, kaip „vairuoti“ eiklųjį žirgą, su vedliu priekyje pajudam miško link. Išlydėdami šeimininkai palinki sėkmės ir mįslingai užsimena „yra vienas arklys su paslaptimi“. Klegame pilni įspūdžių, gėrimės šilu. Ne kasdien tenka šitaip aukštai sėdėti! Priartėjame prie smėlėtos pamiškės, ir čia paaiškėja: „paslaptingąjį“ arklį išsirinko Jonas. Pasirodo, kiekvieną kartą šioje vietoje pilkasis mėgsta… pasivolioti smėlyje! Sustoję palaukiame, kol Mikrobas (išdaigininko vardas) baigs smėlio vonias. Tiesa, Karolio arklys Taboras šlamščia pakelėje augančias avietes. Vedlys liepia nesustoti, nes tai niekada nesibaigs. O Justės arklys – lenkas. Maniškis Haris klusnus. Visą kelią šnabždu jam, kad jis nuostabus. Kelionės metu nusprendžiame, kad sėdėjimui ant arklio neprilygsta važiavimas net aukščiausios klasės automobiliu. O ankstesni planai šeimai turėti po arklį koreguojami: žirgo norime kiekvienas. Mintyse piešiame bendrą arklių aptvarą ir stoginę žiemai. Laikas lekia žaibiškai. Nustembame, kai prieš akis išnyra pieva, nuo kurios atėjome. Atsisveikiname su arkliais, kuriuos jau spėjome pamilti. Kol neturime savųjų, būtinai sugrįšime dar…

 

Gerosios patirties stovykla, 2011 vasara

Prasidėjo lietingą penktadienį. Vilnos vėlimas vyko po stogine pas Laurą. Vakarojome Kristinos ir Tomo trobelėje pliaupiant lietui.

Šeštadienį apie pietus išvykome į Vėjų slėnį. Veiklų susiradome pagal nuotaiką: vyko žongliravimo pamokos, paskui aktyvieji kruniečiai žaidė tinklinį (visus tris kartus Krunų komanda laimėjo!). Kai kurie maudėmės miško vidury telkšančiame ežere, tiesiog gėrėjomės pašnekesiu gryname ore. Vakare prasidėjo paskaitos. Kas klausė, kas nepaisydami lietaus žaidė tinklinį, o paskui išvažiavom namo.

Sekmadienis buvo tikra svečių diena. Sulaukėme draugų, kurie jau senokai norėjo apsilankyti Krunuose. Popiet suėjome ant kalnelio bendruomenės sklype. Vaišinomės, šnekėjomės, o vėliau apėjome Krunus, apžiūrėjome kylančius namus. Išlydėję svečius vėl grįžome ant kalnelio vakaroti. Regis, gamta norėjo apdovanoti grožiu: kilo tirštas rūkas, vėliau – įsižiebus žvaigždėms – spindėjo mėnulis. Skaitėme „Anastą“ prie laužo šviesos. Buvo taip gera, kad niekur nesinorėjo eiti. Visgi apie vidurnaktį palikom kalnelį.

Pirmadienio popietę neplanuotai susirinkome pas Algį ir Neringą. Vaikai tapė, didesnieji piešė mandalas. Neringos mama Aušra dalinosi šokio judesio laisve. Vakarėjant susirinkome ant kalnelio dainų vakarui. Linas atsinešė gitarą. Dainavom daug. Plačia širdim. Sau ir medžiams. Buvo smagu! Saulei leidžiantis kilo rūkas, skaistus mėnulio vėl veidas žiūrėjo, kaip kuriam ugnį, skaitom ir šnekučiuojamės.

Gerų akimirkų buvo daug. Stovykla baigiasi, gyvenimas tęsiasi.

 

Vasaros stovykla, 2010