Kuo labiau žmogus įsisavina ir keičia gamtą, tuo mažiau joje lieka paslapties ir šventumo. Šventumas ir dvasingumas bėga iš šaltinių, iš upelių ir ežerų, iš akmenų ir medžių, iš kalnų… Jo vietą užėmė logika ir išskaičiavimas. Vaikystėje, pilnoje mitologijos ir pasakų, kai viskas paslaptinga, prisotinta šventumo, kai palei sodžiaus horizontą plytintis miškelis yra viso pasaulio paslapčių erdvė, dar išlaikytas žmogaus harmoningas ryšis su aplinka. Supratę, kad tik mes patys galime vėl grįžti į prarastą šventumą ir dvasingumą, surasti ramybę ir atgaivą sielai, savo pavyzdžiu norime parodyti, kad esama kitokio gyvenimo.

Žmogaus rankų nepaliesto miško viename are augalų įvairovė nesuskaičiuojama! Niekas jos neprižiūri, bet ji kasmet atsinaujina, o metams bėgant gali net padidėti, ypač tuo atveju, jei žmogus, įspėjęs augalų tarpusavio sąveikos mįslę, sugebės sukurti sau ypatingą erdvę.

Ar galima šią erdvę sukurti viename hektare plyno ir tuščio lauko, atokiai nuo miesto, kur nebėra infrastruktūros ir ranka pasiekiamų patogumų? Ką reikėtų daryti, kad vienas hektaras taptų mielais namais? Galbūt bendravimas su gamta, o ne sunkus darbas, sukuria ypatingą žmogaus ryšį su žeme.

Jei palygintume 1 hektaro plotą su 6 aro tradiciniu kolektyviniu sodu, atrodytų, kad tai labai daug – kiekvienam kampeliui išpuoselėti nemažai pastangų prireiktų. Bet iš tiesų tai nėra daug žmogui, kuris siekia ir „laukinės“ gamtos nors dalelę prisijaukinti. Viename hektare galima rasti vietos ir daržui, ir sodui, ir miškui bei pavėsingai alėjai su tvenkinuku.

Štai keletas pagrindinių orientyrų naujakuriams, planuojantiems kurti sodybą.

Tvoros vietoje, kaip mūsų senoliai darydavo, pasodinkite medžius. Į tarpus krūmai tankūs tiks, jų galima ten prisodinti. Įsivaizduokit, kokia puiki išeis tvora. Kiekvieno šeimininko bus ji truputį kitokia. Ir kiekviena trauks akį. Ilgus amžius juk geru žodžiu minės vaikų vaikai tą, kuris sukūrė tokią puikią tvorą: nereikės jiems laiko gaišt tvoros remontui ir dar turės naudos. Nebus jos funkcija tik aptvėrimas. Gal kas susimanys ją padaryt iš augančių berželių. Gal kas susimanys – iš ąžuolų. O dar kas nors, kūrybos polėkio pagautas, spalvotą tartum pasakoje tvorą padarys. Taip pasodins medžius, kad būtų jie spalvų skirtingų. Berželį, klevą, ąžuolą ir kedrą. Tarp jų įpins šermukšnį su jo kekėm raudonom tarsi liepsna ir putinėlį pasodins tarp jų. Suras ir ievai, ir alyvoms vietos. Juk viską apgalvoti galima nuo pat pradžios, įsidėmėjus, kokio aukštumo koks augalas užauga, kaip jis pavasarį pražysta, kaip kvepia ir kokius plunksnuočius traukia. Ir bus gyvatvorė jūsų dainuojanti ir gardžiakvapė, ir akiai maloni kas dieną vis truputį kitokiais spalvų niuansais. Pavasariui atėjus apsipils žiedais, o rudenį kiekvieną puošis ryškiaspalviais lapais.

Nereikia nei dažyt tokios tvoros, nei remontuoti. Ir kai užaugs ji, bus iš ko pasigaminti malkų, o vietoj išpjautų – naujus medžius sodinti, keist vaizdą, – na, tarytum piešti.

Sklypą gyvatvore jau apsodinom. Dar tris jo ketvirčius ar pusę paskirkim miškui – pasodinkim ten įvairiausių medžių. O miško pakrašty gyvatvorę iš krūmų pasodinkim tokią, kad gyvūnai nepereitų per ją ir neišmindžiotų, kas bus darže pasėta. Miške, iš augalų gyvų, visai šalia kits kito pasodintų, įrenkim aptvarą, kur apgyvendinti paskui galėtume, sakysim, ožką, porą ožkų. O netoliese iš medžių ir krūmelių susodintų pastogę įtaisykime dedeklėms vištoms. Darže iškaskim tvenkinuką vieno ar poros arų ploto. Tarp miško medžių pasodinkime aviečių ir serbentų, pakrašty – ir žemuogių, o garbingiausioje sodybos vietoje – ilgaamžį medį kaip visos sodyboje gyvenančios giminės simbolį… Vėliau kiek, kai medžiai truputį paaugs, tris kelminius avilius bitelėms pastatykim po šakotais medžiais. Iš medžių pasodintų dar įruoškime pavėnę, kad turėtumėm, kur pabūti su bičiuliais ar vaikais per kaitrą. Ir gyvą miegamąjį įtaisykim, ir kūrybinę dirbtuvę, vaikų žaidimo vietą, – tai jau priklausys nuo kiekvieno žmogaus noro…

Nuo pat pradžių pradžios su meile reikia viską kurti. Ir tvorą. Ir sodinukus iš miško pasodinti taip pat su meile.

Pirmiausia meilė susikuria žmonėms, pamilusiems kits kitą, paskui ir jų vaikams.

Įsivaizduokit, kad jis ir ji su meile ims įgyvendinti projektą, kurį mes ruošiam. Sodinti giminei medžius, užveisti sodą. Ir džiaugtis, kai pavasarį jų kūriniai pražysta. Su jais, jų širdyse bus meilė, o ir aplink ji visą laiką spinduliuos. Pavasario žieduos regės jie vienas antrą, vos prisiminę, kaip sodino medį tą, kursai dabar pražydo. Aviečių skonis jiems primins jų meilės skonį ir rudenį praėjusį, kai jie abu su meile avietenojus buvo pasodinę.

Dažnai gyvenime pasitaiko, kad myli vienas. Antrasis ar antroji tik leidžia tam mylinčiam būti šalia. Tačiau vos jiedu imsis kurti savo sodą, tuoj meilė, jos energija padvigubės, apgaubs abu ir tos šeimos jau niekad nepaliks! Juk jie bus užsimoję taip gyventi, kaip gyvena tie, kurie viens kitą myli ir perduoda paskui vaikams saviesiems šitą erdvę ir auklėja vaikus pagal Kūrėjo įvaizdį, paveikslą Jo ir panašumą.

Daug bus žmonių, kurie šią erdvę pradės kurti vieni. Bet vieni jie nepaliks, nes jų meilė trauks prie savęs kito žmogaus širdį.