Warning: Creating default object from empty value in /home/skdnsod/domains/ekosodyba.lt/public_html/krunai/wpmu-settings.php on line 45
Mokykla – Sodžius Krunai

Iš pradžių kiekvienas pats sau turi atsakyt į klausimą, kokį išauklėti jis nori savo vaiką.

Žinoma, visi nori vaiką matyti laimingą ir protingą.

Pirmiausia tėvai patys privalo tokiais tapti. O jeigu nemokėjo patys surasti laimės, tai suvokti turi, kas jiems tai padaryt sukliudė.

Labai norisi kalbėt apie vaikus laimingus. Juos auklėdami tėvai auklėjasi patys. Tam auklėjimui ir padės projektas, kurį mes kuriame dabar.

Tiek kiekvienos šeimos, tiek ir visos bendruomenės gyvensena ir kultūra augančiai kartai gali būti intensyvaus tobulėjimo ir auklėjimo mokykla. Vaikus auklėja jų tėvai, visos visuomenės pasirinktas gyvenimo būdas ir sodybų atmosfera. Jausmų kultūra yra neprilygstamai svarbesnė už informacijos „iškalimą“. Kuo ryškesnis, kuo stipresnis jausmas, tuo jis daugiau aprėpia žinių. Jausmai - tai informacija didi sukoncentruota.

Mokymosi procesas turėtų vykti nuolatos, linksmai, neįkyriai. Jis turėtų būti trokštamas ir patrauklus. Auklėjimas ir mokymas galėtų vykti švenčių bei apeigų, bendros veiklos metu, pavyzdžiui, namukų ir mokyklos pastato projektavimo, statymo, apdailos, augalų sodinimo, iškylos dviračiais metu.

Sodžiaus bendruomenės pasamdyti mokytojai dirbtų su vaikais grupėse, o vaikui, ypatingai susidomėjus kokia nors sritimi, būtų skiriama individuali tos srities programa ir mokymas atskirai tiek laiko, kiek vaikas to norėtų. Mokymas vyktų pašnekesių, diskusijų būdu. Tokių pamokų galėtų klausyti visi tėvai ir bendruomenės nariai, galėtų ir įsiterpti, bet svarbiausia - mokinys.

Ugdymo proceso širdis yra mokytojo ir mokinio, auklėtojo ir auklėtinio ryšys. Tačiau ne bet koks, o tik toks, kai vaikas savo noru įsitraukia į dvasinį ryšį, kuriame svarbiausia palaikymas, pažinimo džiaugsmas, supratimas, pagalba, draugiškumas, meilė. Atėjo metas kalbėti apie mokytojo asmenybę, mokytoją-didvyrį, kuris nuoširdžiai, stipriai ir nuosekliai teigia dvasines vertybes. Pasakyta „Mokytojas priklauso amžinybei, nes niekas nežino, kada baigiasi jo įtaka.“

Tokio mokymo proceso metu atsiskleistų ne tik mokinio žinios, bet ir mokytojo tikrasis vidinis kūrybiškumas, plėstųsi jų sąmonė.

Šiam modeliui būtų taikomas nuotolinis mokymas, kai mokiniai priregistruojami tradicinėje, pagal pasirinkimą, mokykloje, mokosi sodžiuje ir išmoktą programą atsiskaito tam tikrais etapais savo mokykloje.

Suaugusius vaikus mes irgi galim auklėt dieviškąja dvasia.

Nebloga būtų, kad senukai susiprastų vaikų atsiprašyti. Atsiprašyti iš širdies už tai, kad nemokėjo šio pasaulio jiems pateikti be vargų. Atsiprašyt už vandenį netyrą ir už negryną orą.

Tegu jie senstančia ranka vaikams užaugusiems statyti ima namą tikrą, gyvą. Senukai vėl jėgų gyvent įgaus, kai tik jiems gims mintis tokia.

O kai senukai kurti ims gimtinės grožį, sugrįš pas juos vaikai. Ir nesvarbu, kad namui medžių užaugint senukai nesuspės, vaikai galės pratęsti.