Įpratome girdėti tradicinių žemės ūkio atstovų nuomonę: norėdami viename hektare žemės įkurti rojaus sodą, plūksitės savo žemėje nuo ryto iki vakaro; jei neduosite dirvai trąšų, negausite gero derliaus; be nuodingų chemikalų augalų neapsaugosite nuo kenkėjų ir t.t.

Šiuo metu gilinamės į įvairiausią netradicinio ūkininkavimo visame pasaulyje literatūrą, taip pat kai ką jau išbandome praktiškai. Ir kuo daugiau sužinome, tuo labiau įsitikiname, kad tai įgyvendinama. Įvairiose šalyse yra tai patvirtinančių pavyzdžių.

Svarbiausia teisingai, neskubant išsvajoti ir suplanuoti savo sklypą ir drauge viso kaimo kraštovaizdį. Tam reikalingos ne tik žinios apie vietinę augmeniją, pasitikėjimas savo pojūčiais, bet svarbiausia šeimai viską daryti su meile, savo jėgomis: neturi giminės sodyboj liesti žemės nenorom nei svetimųjų rankos, nei mintys.

Mes jaučiamės kaip menininkai, kuriantys gyvą peizažą, kuris reginčiajam sukelti turi ne tik gerų emocijų ir džiugint akį, bet dar atlikti aibę kitų funkcijų, pvz. gryninti ir gardžiais kvapsniais pripildyt orą, maitinti kūną ir sielą. Todėl nėra tai varginantis darbas. Tai – kūryba.

Sodyboje turėtų augti ne mažiau kaip trys šimtai skirtingų daugiamečių augalų, kad susiformuotų viskuo apsirūpinanti ekosistema. Miško sodas yra gyva atsinaujinanti sistema. Ji yra amžina, nes pati atsinaujina, pati tręšiasi, pati sėjasi.

Natūrali žemdirbystė

Mes savo sodybas pavadinome ekologinėmis, kad tradicinio mąstymo žmonės mus geriau suprastų. Iš tiesų mūsų sodybos aprėpia ne tik aplinkos ir dvasios ekologiją, bet žymiai daugiau.

Natūralios žemdirbystės nereikia painioti su ekologine. Ekologinė žemdirbystė apsiriboja mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių nenaudojimu. Mineralinės trąšos keičiamos mėšlu ir kompostu, o pesticidai - augaliniais ir kitais nekenksmingais preparatais. Žemės apdirbimas išlieka, ligos ir kenkėjų problema taipogi išlieka.

Natūrali žemdirbystė remiasi natūraliai dirvoje vykstančiais procesais. Jie yra labai sudėtingi ir šiandienos mokslas apie juos gali pasakyti nedaug. Vis dėlto įmanoma kažkiek įsigilinti į dirvožemio gyvenimą, kad susidarytumėme vaizdą, kas gi ten vyksta ir kodėl žemės dirbimas nėra gerai. Taip jau turėtų būti, kad žmogus, darydamas kokį nors darbą, žinotų, kodėl daro taip, o ne kitaip.

Pavyzdiniai natūralios žemdirbystės laukai - mūsų miškai ir pievos. Ten nuolat užauga derliai, kasmet gerėja dirvožemio kokybė, nei ligos nei kenkėjai nepadaro žymesnės žalos. Koks akivaizdus skirtumas nuo įprastų daržų! Miške ir pievose nejudinama žemė. Dirvožemio gyventojai - bakterijos, grybai, vabzdžiai ir sliekai – perdirba organines medžiagas, padaro jas tinkamas augalams maitintis. Visi darniai gyvena, vieni kitus saugo, valgo, draugauja ir kariauja, bet galų gale viskas virsta bendra gerove. Aktyviausias gyvenimas vyksta toje vietoje, kur susiliečia žemė su miško paklote - lapais, samanomis, pernykšte žole. Ten prasideda augalų ir visų kitų dirvos gyventojų maisto gamybos procesas. Ten didžiausios gyvybės sankaupos. Kodėl būtent ten?

Bakterijos ir grybai neturi skrandžio ir virškinimo fermentus išskiria į aplinką, po to maisto medžiagas įsisavina visu kūno paviršiumi. Fermentams pasklisti reikalingas vanduo, kuris cirkuliuoja dirvoje mikroskopiniais kanalėliais, o maistas yra dirvos paviršiuje, todėl ši vieta ir tampa pati gyvybingiausia ir reikšmingiausia.

Visi šie gyventojai yra patys geriausi sodininko, daržininko ar gėlininko draugai, besirūpinantys mūsų augalais. Natūralios žemdirbystės technologijas sukūrė pati gamta, ji pati jas ir pritaiko be mūsų pagalbos. Mūsų užduotis būtų nedaryti nieko, kas nevyksta gamtoje, ir daryti tik tai, kas atitinka natūralius dirvos ir augalų poreikius.

Mėšlas ir kompostas

Gamtoje natūraliai niekaip negali į žemę patekti dideli kiekiai mėšlo ar pūvančios augalų masės. Gamtoje viskas patenka ant žemės. Todėl dirvožemyje nevyksta puvimo procesas. Aišku, jis egzistuoja, bet labai mažu mastu ir dirvodarai įtakos neturi. Dirvoje vyksta fermentacija - sudėtingų junginių skaidymas į paprastesnius. Puvimo proceso metu, pakilus temperatūrai, žūva visa mikroflora, dalyvaujanti medžiagų skaidyme.

Dideliam daržininko džiaugsmui žūva ir patogeniniai (sukeliantys ligas) mikrobai. Bet nėra ko džiaugtis - lieka jų sporos ir kartu su gerąja trąša patenka pas augalus. Jei dirvoje puvimo procesas tęsiasi, patogeniniai mikrobai pradeda daugintis arba užpuola pažeistas augalų dalis, sukeldami puvinius. Fermentacijos procese patogeniniai organizmai nedalyvauja, jie ten nereikalingi.

Sodybų kūrimo gairės

  • Saugoti naudingus organizmus ir savo sveikatą, nenaudojant cheminių trąšų ir purškalų.
  • Dirvožemio neteršti mašinų išmetamosiomis dujomis, cheminėmis skalbimo ir valymo priemonėmis.
  • Kiekvieną augalą sodinti jam tinkamoje vietoje pagal klimatines sąlygas, dirvožemio struktūros ypatumus, saulėtumą. Augalus suderinti pagal jų aukštį. Vadovautis augalų rūšių tarpusavio suderinamumo principais.
  • Dirvos nesuslėgti sunkiasvore technika, nearti, neapversti, nekasti. Jei žemę užklosime augalų liekanomis, žymiai padaugės sliekų, kurie puikiai supurens dirvą.
  • Dažniausiai sodybas kurti tenka nualintos dirvos plotuose. Todėl turime išmokti natūraliomis priemonėmis padėti dirvai atsigauti.
  • Pradžioje, jeigu sodyba kuriama nederlingoje žemėje, tręšti medžio pelenais, saikingai mėšlu. Nepamiršti sėjomainos. Dirvą dengti sideratais (vienmečiais lubinais, baltosiomis garstyčiomis, rapsais, dobilais, visokiais ankštiniais augalais). Mulčiuoti lapais, šiaudais, vytintomis žolėmis, šienu be sėklų. Uogines kultūras galima mulčiuoti ir žieve, spygliais. Taip sulaikoma drėgmė, dirva darosi puresnė, pamaitinami naudingi dirvos mikroorganizmai, augalų šaknys lengviau plečiasi. Mulčiuojant svarbu, kad visame paklotės sluoksnyje laisvai cirkuliuotų oras ir jis būtų pakankamo storio, kad saulė neįkaitintų dirvos paviršiaus.
  • Neravėti, vienmečių žolių šaknis palikti, kad supūtų. Gyvieji organizmai ir šaknys kuria dirvožemio struktūrą - kanalų, urvelių tinklą. Kanalėliai palaiko drėgmę, užtikrina oro cirkuliaciją. Ant kanalėlių sienelių net ir sausros metu iškrenta vidinė rasa, drėkinanti dvigubai stipriau, negu krituliai. Dėl oro ir žemės temperatūrų skirtumų vanduo kondensuojasi ant urvelių sienelių. Kanalėliais, ertmėmis lietaus vanduo nuteka į podirvį ir viršutinis dirvos sluoksnis apsaugomas nuo vandens pertekliaus. Drėgnais kanalais lengvai juda augalų šaknys.
  • Neardyti dirvos kasimu, arimu. Kasdami, ardami suardome kanalų struktūrą, sutriname dirvožemį į miltelius, iš kurių po pirmo lietaus susidaro tešla, po to džiūstant paviršiuje susidaro kieta pluta. Išdžiūvusi dirva sukietėja, suskilinėja. Sukasta, suarta dirva nekvėpuoja, nesiurbia vandens, negauna maisto medžiagų iš oro, nustoja augalams atiduoti maisto medžiagas. Smarkiai besidauginančios piktžolės mėgsta plūgais, kastuvais vartomą dirvą. Dirvoje yra neįsivaizduojamai didžiulis maisto atsargų kiekis. Jei dirvą ariame, tai beveik visos šios maisto medžiagos lieka netirpios ir augalams neprieinamos. Dirvos paviršiuje yra daug naudingų bakterijų ir grybelių, kurie, maitindamiesi organinėmis trąšomis, paverčia jas maisto medžiagomis, tinkančiomis įsisavinti augalams. Apartoje žemėje mikroorganizmai neišgyvena, nes jie prisitaikę gyvuoti tik paviršiniame dirvos sluoksnyje. Kasdami dirvą, tręšdami ją cheminėmis trąšomis, purkšdami cheminiais preparatais, smarkiai sumažiname naudingų mikroorganizmų gausumą. Nuo to labai sumažėja dirvožemio derlingumas, prasideda erozija.
  • Norint atstatyti reikalingų bakterijų ir grybų kiekį, galima parnešti žemės nuo sveikos pievos dirvos paviršiaus ir paberti ją po mulčio sluoksniu. Galima pririnkti įvairių, geriau senų grybų, išmaišyti juos vandenyje ir tuo vandeniu laistyti sodą. Žinant, kad pievoje visko yra, išlieka laisvė jūsų kūrybai.
  • Jei dirva labai kieta, purenti taip: įsmeigti sodo šakes, pajudinti pirmyn, atgal, ištraukti, įsmeigti už kelių centimetrų ir t.t.
  • Išlaikyti augalų įvairovę. Augalai padeda vieni kitiems apsiginti nuo ligų ir kenkėjų. Dideliuose monokultūrų plotuose susidaro kuo puikiausios sąlygos greitam ligų ir kenkėjų plitimui.
  • Augalų atliekas geriau sugrąžinti dirvai. Rudenį lauke palikę šiaudus, žoles, truputį mėšlo, daržovių stiebus, lapus ir pan., pavasarį juos rasime suirusius.
  • Medžių negenėti. Jei nuo vaismedžio nupjausime net ir vieną vienintelį pumpurą ar šakutę, tai šakos pradės konkuruoti vienos su kitomis, persidengs, susipins. Lapai pradės džiūti tose vietose, kur nepatenka šviesa. Užpuls kenkėjai.
  • Privilioti ir saugoti naudingus smulkiuosius gyvūnus (ežius, varles, boružes, paukščius). Jie padeda naikinti augalų kenkėjus. Pirmiausia ir svarbiausia - įkelti paukščiams inkilus, įrengti jiems girdyklas. Naudingi gyvūnai mėgsta įsikurti akmeninėse sienelėse, šakų krūvose, po krūmais, prie tvenkinio.
  • Svarbiausia eiti koja kojon su gamta, o ne prieš ją. Pagrindinis principas – augalams sudaryti natūralias, artimas gamtai sąlygas.