Baltos mintys – Neringa J. T., 2014 kovas
Į Krunus atkeliauja žiema – Neringa J. T., 2013 lapkritis
Kur noksta obuoliai raudoni – Mantautė, 2013 rugsėjis
Namas – Mantvilė, 2013 rugppjūtis
Dilema – Algis, 2013 rugppjūtis
Pabudimas – Mantautė, 2013 gegužė
Pokalbis su Dievu – Neringa J. T., 2013 balandis
Adelės mintys, 2012 rugsėjis
Rudens gėrybės – Neringa J. T., 2012 rugsėjis
Šįmet džiaugiamės gyvąja kūryba – Neringa J. T., 2012 gegužė
Daržas – Kristina, 2011 rugsėjo 25
Gervės – Kristina, 2011 rugsėjo 24
Karvės – Neringa J. T., 2011 rugsėjo 10
Dievui ir žmonėms – Neringa J. T., 2011 liepos 9
Adelės pasaka, 2011 liepos 5
Jau turim supynę! – Neringa J. T., 2011 birželio 26
Sodinam sodą – Neringa J. T., 2011 balandžio 30
Velykos Krunuose – Algis, 2011 balandžio 24
Velykos Krunuose – Neringa J. T., 2011 balandžio 24
Žemės dienos sveikinimas – Neringa J. T., 2010 liepos 23

 

Baltos mintys
Neringa J. T.
2014 kovas

Krunuose vėl pavasaris. Kaskart sugrįžus pavasariui džiaugiuosi, kad gyvenu šaly, kurioje – keturi metų laikai. Žemė bunda. Rodos, šįmet ji nė nebuvo kaip reikiant įmigusi. Žiema neįprastai šilta. Dėkinga žiemojimui Krunuose.

Nepamenu tokių metų, kad vanduo kūdroje iki pusiaužiemio neužšaltų. Juo labiau nepamenu tokios žiemos, kad būtume su džiaugsmu maudęsi kūdroje iki sausio vidurio. Nes tokios žiemos tiesiog dar nebuvo!

Ilgu „rudeniu“ džiaugėmės ne vieni. Namo statybas kone iki Kalėdų tęsė kaimynai. Paskui viskas aptilo. Krunuose liko tie, kurie turėjo kur likti. Šįmet Krunuose žiemojo trys šeimos.

Kas dar mano baltų minčių stalčiukuose? Tylios naktys. Nė paukštelio, nė garselio. Išeini laukan, vėjas šakas šnekina. O kartais tyku tyku, pats vėjas saugojasi, kad nedrumstų mėnesienos karaliavimo. Žvaigždės arti arti, ypač Naujųjų metų naktį. Kaip deimantai nakties skaroje. Jaukios šventės. Per didžiąsias šventes man svarbu būti namuose, savo Meilės erdvėje. Žinau – Žemė švenčia kartu su mumis, apdovanodama netikėčiausiomis dovanomis.

Tyliais žiemos vakarais pasvajodavom, kaip bus smagu, kai mūsų įsikurs daugiau. Gera širdy, kai yra ko laukti!

baltos-zemes-mintys

 

Į Krunus atkeliauja žiema
Neringa J. T.
2013 rugsėjis

Tokia mintis nuskamba, kai vaikštinėju po rytinę pievą, akimis glostydama staiga baltu tapusį pasaulį. Atrodytų – patekai į pasaką. Rytą balkšvame danguje supasi rūkuose paskendęs pilnas mėnulis (taip toli Vakaruose tarsi žvelgdamas tekančios saulės pusėn). Vėliau – vis skaistesnis dangus ir ryto žara jame, ir štai saulės kamuolys pamažu nušviečia šerkšno pasaulį: smilgas, žoles, medžius, krūmokšnius. Iš baltų jie tampa tviskančiais vaivorykštiniais kūriniais. Pasidabruotos pušelės primena Kalėdų rytą. Kylant saulei šerkšnas žaižaruoja kaip užburtoj ledo karalystėj (iškart prisimenu Anderseno pasaką „Sniego karalienė“). Skirtumas tas, kad širdy – didžiulė šiluma, nuostaba ir džiaugsmas.

Ypač gera, kai grįžti iš miesto. Čia viskas taip paprasta ir savita, netaisoma ir tobula. Šiame pasaulyje nėra to patogumo, kuris verčia aplinką taikytis prie žmogaus dirbtinu būdu. Ir tai taip patogu! Toks laisvės pojūtis ir žinojimas, kad nieko taisyti nereikia (įskaitant save), viskas yra, kaip yra, ir yra tobula. Myliu tokį pasaulį. Jo tobulumas neišsenkantis, visada gyvas ir iš dalies toks nenuspėjamas! Taip gyveni stebuklų pasaulyje, kur nėra jokių planų, bet visa vyksta pagal didįjį Gamtos planą, kur viskas yra magiška, bet aišku širdžiai ir tam Amžinajam, per kurį esu viena su šiuo pasauliu.

gamtos-stebuklai

 

Kur noksta obuoliai raudoni
Mantautė
2013 rugsėjis

Žiogų išgrotą vakarą
Braidau aš pieva rugsėjo
Dangus gesina purpurą
Ir virpa smilga nuo vėjo

Takai, takeliai aprasoję
Ir visa, kas žolėj gyvena,
Taip džiaugiasi, kai basa koja
Prieš miegą švelniai pakutena!

Medum pakvimpa dobilai-
Liečiu aš rankomis jų skonį…
Ir Tu šį Rojų pamilai,
Kur noksta obuoliai raudoni

 

Namas
Mantvilė (3,5 m.)
2013 rugpjūtis

- Mama, aš noriu pastatyt iš LEGO namą.
- Gerai, statyk.
- O tėtis sodyboj irgi stato namą, jis moka statyt.
- Iš LEGO?
- Nu ne, taigi tvirtą namą.
- Tai iš ko jis stato?
- Nu iš tokios…. plotos žemės.
- O kas tai yra?
- Nu plota žemė tai reiškias kai būna šiaudinis namas toks, tai vadinasi plota žemė.
- Tai kaip Adelės?
- Nu ne, mama, didesnis bus negu Adelės. Ir su mėlynu stogu.
- Mantvile, o kokios spalvos tas namas bus?
- Dar neaišku, nežinau, mama, taigi.
- O kas ten gyvens tame name?
- Aš, tėtis, tu, Domantas ir Deimantė.
- O daugiau vaikučių? Gal ten dar koks broliukas ar sesutė gyvens su mumis?
- Nu kad gal ne, tik trys.
- Kodėl?
- Nu mama, todėl, kad tie vaikai gyvena kitame pasaulyje. Jie gyvens pas kaimynus.

 

Dilema
Algis
2013 rugpjūtis

Vasara. Stovėjau savo sklype ir jau ne pirmą kartą mąsčiau… Šūktelėjau Neringą.
- Turiu galvosūkį – sakau.
- Kokį?
- Eime – sakau.
Vedžioju po sklypo vietas ir rodau. Kiek daug gražių žiedų, vieni jau išsiskleidę, kiti dar ruošiasi. Vieni melsvi, kiti geltoni, kiti švelniai rožiniai. Dar yra ir tokių kurie tik pasirodys. Na kur beeisi – vien grožis. Net viduj gera. O kaip gražiai, ypač balti žiedai, atrodo vakare, kai saulė jau pasislėpus ir aplinkui prieblanda. Tuomet balti žiedai, rodos, kybo ore!
- Tai kur tavo galvosūkis? – po kiek laiko klausia Neringa
- Nagi kaip man pjauti žolę…?
Taip ir liko šįmet tik kur ne kur papjauta žolė. O kaip tyčia ir dalgis sugedo…

 

Pabudimas
Mantautė
2013 gegužė

Atėjus vakarui pražydo gėlės:
Tik dvi iš daugelio žiedų,
Bet jos siūbuodamos sukūrė vėją
Ir žadino kitas būriu.

Vidurnaktį jau švietė slėnis!
Galėjai jaust, kaip šiurpuliai
Basom kojytėm laksto vėlei
Tarytumei maži vaikai.

Tai spindintis juk Meilės vėjas
Siūbavo bundančias gėles!
Grožėjos reginiu Kūrėjas
Ir juokės, džiaugės į valias!

Nuo šviečiančios naktinės pievos
Pabudo Žemė jau visa.
Ir tai, ką sugalvojo Dievas,
Palaimino šviesi aušra.

 

Pokalbis su Dievu
Neringa J. T.
2013 balandis

Tavo pirštai muziką groja
Virpa mano širdies styga
Atgimimą mums vėl dovanoji
Aidi Žemėj žalumo daina

Lietaus lašais kaip akordais
Į langus vėl barbeni
Veriasi ilgesio vartai –
Į svečius Tu kuklus užeini.

O Tėve, mano Kūrėjau!
Pasauliui iš meilės kuždi:
–Atgimimas į sielą atėjo
Prisiminki, iš ko tu esi!

Ir atsimenu, veriasi akys
Spindi žvaigždėm manyje
Esu Tavo džiaugsmo plaštakė
Sąmonės vaiskiame danguje.

Esu aš Žmogus ir kūrėja,
Tavyje save surandu
Ir tampu didžia įkvėpėja,
Kai Tave savyje sutinku.

Mudu sėdim po sąmonės beržu,
Išsileidusiu žemėn kasas.
Tyla kalba garsiau už garsą,
Minties išminties kupina.

O, didžioji Galybe!
O, mano Tėvo gausa.
Žmogui skirta Amžinybė
Šviečia ir šaukia visa.

Šaukia balsu Begalybė,
Ir veriasi tavo širdis
Sugrįžo sielon Amžinybė –
Išsipildė Tavoji Viltis.

Žmonija tarsi žiedas pabudo
Ir išsiskleidė grožiu visu.
Aš tave, o mano didybe,
Pasitikti basa išeinu.

Man nieko, o nieko nereikia.
Pilna – sklidina jau širdis
Ji kaip upė man gyvastį teikia,
Vėl laisva mano galios mintis.

Aš iš nieko sukursiu tą viską,
Ką svajonės į sapną atneš
Ir matysiu kaip švytintį diską
Tavo ir savo svajas.

Te pildosi Tavo troškimai
Ir lūkesčiai pirmapradžių dienų
Tenebus galimi paklydimai
Naujųjų planetos žmonių.

Naujasis amžius atėjo,
Ir tie, kas išgirdo – supras.
Pabudę į Dievą parėjom
Ir suglaudėm maldai rankas.

Iš delnų šilumos prasikalę
Stiebias pirmieji daigai
Nutiesia šviesų kelią
Malonės ir džiaugsmo laikai

pokalbis-su-dievu-2

 

Adelės mintys
2012 rugsėjis

Adelė (4,5 m.): “Pasaulis telpa manyje!”

adele-45m

 

“O ko atėjai į Žemę, Adele?” – “Draugauti!”

 

Rudens gėrybės
Neringa J. T.
2012 rugsėjis

Kaip žmogus, kuriam niekuomet gyvenime neteko susidurti su daržu (kaimo neturėjau, abi močiutės gyveno Kaune), nuoširdžiai savimi didžiuojuosi. Kiekviena mažutė sėkmė bendraujant su žeme, atrandant sąryšį su ja kaip augintoja džiugina ir įkvepia mokytis toliau. Šįmet pavyko išauginti saulėgrąžų! Ir dar kaip pavyko – dydžiu pralenkė pačią sodininkę. Apskritai šią vasarą darželyje jau skynėme ir skanavome savo žirnius, braškes, agurkus, prieskonius. Užderėjo ir bulvės, tiesa, su jomis visiškai paprasta.

Daugiau prisidžiovinau ir žolynų. Namelyje patogiau nei palapinėje. Šįmet tokie gražūs, raudoni dobilai. Matyt, buvo tinkama vasara. Kiek pro juos einu, tiek akį glosto, kvepia saldžiausiai ir vilioja nusiskinti – tai į salotas, tai į puokštes arbatoms. Iki rugsėjo kuo puikiausiai žydėjo, tik dabar sumažėjo.
Savaiminės obelaitės prinokino obuolių. Didelių, skanutėlių. Žemė mumis rūpinasi!

Rudeniop prasidėjo grybai. Šįmet jau turime krosnį, taigi renku ir džiovinu. Geras tas džiovinamų grybų kvapas!

Žodžiu, gyveni ir džiaugiesi. Atrandi ir mokaisi. Patiri ir įsidėmi. Turtėji ir laimingėji. Visapusiškai.

 

Šįmet džiaugiamės gyvąja kūryba
Neringa J. T.
2012 gegužė

Kasmet Krunuose save atrandi vis naujai. Kiekvienas metų laikas, kiekvienas mėnuo, savaitė, netgi diena ir jos valandos turi skirtingas patirtis, pajautas. Šįmet pirmą kartą pradžiugino iš rudens pasodintos tulpės, narcizai. Iki šiol grožėjausi vien gamtos gėlėmis, bet aną rudenį panorau pasodinti tulpių. Tam tikslui pasiruošiau lysvelių, numačiau joms vietą – prie kūdros. Šis noras, beje, kaip vėliau paaiškėjo, kilo ne tik man. Neringa, Kristina savo erdvėse rudenį irgi sodino tulpes!

Šią mamos dieną mano dovana mamai irgi buvo gyva. Nuo rudens paskyriau jai porą tulpių, pasodinusi į vazonėlius. Mano mama neseniai viešėjo mūsų sodyboje ir dovaną gavo iš anksto. Kaip nudžiugau, kai sekmadienį jai paskambinusi išgirdau – pražydo mano dovanota tulpė! Stebuklas? Galbūt, ir tokių čia apstu!

Neseniai pasisodinau braškių. Smagu, kad gavau ūglių dovanų – augalai primena artimą žmogų, skleidžia tam tikrą šilumą. Braškės irgi džiugina žiedais ir būsimomis uogomis. Gera stebėti, kaip prigyja tavo rankomis pasodintas augalas, kaip jis auga, leidžia lapelius, krauna pumpurus, žydi.

Dargi džiugina auganti gyvatvorė – Algio persodinti medeliai – beržai, klevai, krūmokšniai – visi kelia smalsumą. Prieini ir džiaugiesi – štai prigijo, štai lapelių užuomazgos, štai sužaliavo! Būna ir staigmenų – kai sodini medį be lapų, nevisad žinai, kokį pasodinsi. Taip netikėtai Algis pasodino paūgėjusį ąžuoliuką. Jo vos prasikalusius lapelius pamačiusi, bėgau su vyru pasidžiaugti – gyvatvorėje turime ąžuolą!

Tiek smagių staigmenų, tiek gražių akimirkų čia, giminės sodyboje… Gera, be galo gera regėti, kaip per keletą dienų tiesiog akyse išsiskleidžia pavasaris. Kaip rudens pilki rūbai keičiasi į skaistų žalumą, kaip regis, nejučia randasi taip lauktas pavėsis. Pavasaris giedras, saulė kaitri – medžių pavėsio tikrai išsiilgome!

Gera, be galo gera vakarais susėdus prie ugnies paukščių klausytis. Prie skambančio šventinio choro vis prisijungia po naują balselį. Neseniai išgirdome gegutę kukuojant, lakštingalą ulbant. O paukščiai, paukščiai – rytais nuo aušros, vakarais lig tamsos – saldžiai glosto ausį ir širdį…

Aš nežinau, kur galima būti laimingesniu, nei savo žemėje. Kur tave ir Ją širdies gijos išvien laiko, kur apsčiai turi laiko sau, vien tik sau, kad ir ką beveiktumei – ar prie namo statybos, ar prie darželių, ar vaikštinėjant aplink. Kur tiek daug gaivumos, gryno oro, ir to kažko, sielą užpildančio.

Čia išnyksta ribos tarp darbo ir poilsio, tarp gamtos ir žmogaus, tarp pasaulio ir Krunų. Jokių ribų nėra, ir tarsi paukštelis iš kiaušinio prasikala amžinoji tiesa – Visa yra viena.

 

Daržas
Kristina
2011 rugsėjo 25

Man patinka eiti į savo daržą. Pavasarį pasodinom, pasėjom ir iki šiol einam tik pabūti – pasidairyti, pavalgyti, pasiskinti ir pasirinkti. Adelei nuskinu agurkėlį. Ankstyvesnės daržovės brandina sėklas, kopūstai dar suka galvas, salierai žaliuoja. Šiandien karučiu vežėm daržan mulčią – šiaudus, atlikusius nuo namo statybos. Paklojom patalėlį kitiems metams. Kažkas labai kvepia! Vaikštinėjam su Adele ir uostinėjam, kas tai. Tai medetkos. Uodžiam, „valgom“ per nosytes.

Kitiems metams praplėtėm daržovių „valdas“ – patiesėm kartoną naujoj pievos vietoj. Šviečia saulė, atsigulam ir žiūrim į debesis – tiek to darbo!

rudens-derlius

 

Gervės
Kristina
2011 rugsėjo 24

Mūsų erdvėj matyti daug dangaus. Šiandien jis padovanojo mums nuostabų išskrendančių paukščių reginį. Tarsi kas kvietė išeiti iš namelio laukan… Išėjome. Beeinant takeliu tolumoj pasigirdo gervių balsai. Jie artėjo, artėjo, garsėjo ir staiga debesų properšoj išvydome didelį būrį gervių. Jų buvo koks šimtas! Jos sukosi tarsi sūkurys ir klykė savo įstabiais balsais. Taip aukštai ir taip garsiai! Sūkurys rimo, gervės rikiavosi. Tokie didingi paukščiai, nuostabūs Dievo kūriniai. Adelė ištarė:

- Mama, jos padarė danguj piešinį!

Kiek patylėjus:

- Jos gali mums nuskinti debesį!

Man didelė laimė matyti tokius dalykus, parodyti juos vaikui. Iki pasimatymo pavasarį, gervės!

 

Karvės
Neringa J. T.
2011 rugsėjo 10

Šį rytą į mūsų sklypą prigužėjo karvių! Veikinėju kažką, girdžiu – karvė mūkia, rodos, taip arti! Na, maža kas – juk dažnai čia girdisi žmonės, jų balsai iš toli ataidi. Tik Algis šūkteli: „Neringa!”

“Ką?”,- klausiu ir išlendu iš palapinės progumos.

“Karvės atėjo!”

Taip ir stovim it įbesti iš nustebimo, kaip jos čia atsidūrė? Širdis plaka greitai, ir įdomu, ir neramu – o jei pasibaidys, jei ką sutryps…

Algis puolė skambinti kaimynams, gal kas žino, kieno karvės. Pamažu atslūgo baimė, pamaniau – Dievas atsiuntė karvių, vadinasi, mokėsim ir apsieiti. Priėjom arčiau. O jos kad šlamščia skaniai žolę, karklus, lakstinėja po pievas, mūkia. Šėlioja. Dar niekad karvės man neatrodė tokios gražios! Sumanėm nufotografuoti. O paskui, nusigandę, kad jos nuės kaimynės Irinos daržą, nuginėm link kelio. O čia jau ir šeimininkas pasirodė. Viskas buvo taip neįprasta ir smagu!

sveciuose-karves

 

Dievui ir žmonėms
Neringa J. T.
2011 liepos 9

Vakarėja. Saulėj mirgantys lapeliai medžių žvelgia lyg akelės. Kalbuos su jais mintim, širdim. Ir mano siela kyla svajai įkandin.

Svajoju apie dabartį prasmingą ir apie ateitį laimingą. Apie Dievą Tėvą, mūsų sutvėrėją. Ir mano sielą šiluma užlieja…

Tėve Dieve, ačiū Tau už šitą kūną. Už sielos pajautą, minties eiklumą. Laiminga aš esu ir su Tavim kuriu. Teatsiversiu savo siela grožiui aš Tavų svajų. Te aš girdžiu Tave vėjely, medžiuose, žioguos. Te saulės nupliekstam danguj tava šviesa žioruos. Mane nutvieks visom varsnom – ir dieviškom, ir žmogiškom, ir esančiom, ir nebūtom. Nuspalvinsiu žemelę mūsų, pripildysiu ją savimi. Ir atsiversiu tam, ką Tu esi sukūręs, ir viso to klausysiuos širdimi.

Man gera būti, gera meilėje gyventi. O tam gerumui, džiaugsmui juk nėra ribų. Kai Tu mane sukūrei, man pasakei: „Daugybę gausi tu vardų. Atmink, kad tu radaisi iš svajonės. Kad tavo Tėvas aš esu!“

Menu aš šitą mintį širdyje. Siela per amžius nešasi šį atminimą savyje. Ir kad nubustum manyje, pakaks minties šioje akimirkoje. Akies mirksniu ištarusi: „Myliu!“ ūmai pajausiu, kas ir kam esu. Juk meilė – mano paskirtis. Vien jai skirta manoji žmogiška būtis.

Net jeigu jos ir nejauti, pakanka tyliai pasikviest širdy: „O, mama Meile, Tėve Dieve! Te prisiminsiu, kas esu! Tebunda mano siela dieviškoji. Aš noriu būti kūriniu, Tavęs vertu. Nubust su meile, šypsena akyse. Džiaugsmingai rytą susitikti. Ir dieną visą išgyventi su kaupu: nėra juk džiaugsmui dieviškam ribų. O vakarėjant parke, pievoj ar miške vaikštinėjant te vėjas tiesą išnešios kaip sėklas šias mintis būties naujos. Tegimsta žemėj dieviškas žmogus, į Tėvą savo panašus. Savų svajų šviesa, energijų derme. Te išsiskleidžia mūsų sielos taurume!“

dievui-ir-zmonems

 

Adelės pasaka
2011 liepos 5

Adelė (3,5 m.) pasakoja:

„Kai mes užaugsim ir būsim dideli dideli – iki Dangaus, kaip medžiai, tada galėsim skraidyti. Pašoksim aukštai ir skrisim. Sparnai bus dideli, tokie kaip paukščių. Mes nebūsim paukščiai, tik turėsim sparnus. Kai atsistosim ant Žemės, sparnai vėl pavirs rankytėm. Tavo, mama, sparnai bus balti, o mano – margi.

Mama Kristina: O tėtuko?

Adelė: Geltoni. O Algio – mėlyni.

Kristina: O Neringos?

Adelė: O Neringos – raudoni, kaip širdelės. Karolio tokie, – rodo žydrą spalvą, – O Justės – tokie, – rodo dar šviesesnę mėlyną. – Ir visi gyvensim laimingai, laimingai!“

sparnai-mintyse

 

Jau turim supynę!
Neringa J. T.
2011 birželio 26

Gera suptis. Tarsi skrydžio žvilgsniu aprėpti savo meilės erdvę. Daug dangaus. Visas – tau.

Pieva baltuoja. Smilgos – linguoja.

Voro tinklai supasi vėjyje. Linksmuoliai žiogai čirškia pavėsyje.

Švenčia visi.

Gera taip suptis. Šventė širdy…

jau-turim-supynes

 

Sodinam sodą
Neringa J. T.
2011 balandžio 30

Vakar pasodinome vaiskrūmių ir vaismedžių. Atvažiavome vakare su gausiu žaliuoju „laimikiu“. Taip sakau dėl to, kad augalų sodinimui gavome iš tetos ir daug daugiau, nei tikėjomės. Man patinka, kaip veikia gausos dėsnis. Štai taip lengvai ir paprastai į mūsų sodą dažniausiai atkeliauja augalai. Norisi, kad medžiai, krūmai būtų dovanoti, mums primintų žmogų artimą, nuoširdų dalijimąsi. Šviesus prisiminimas širdį žadina ir džiugina akis.

Kai atvykome į Krunus, saulė buvo jau visai arti laidos. Pirmą kartą šįmet išgirdome kukuojant gegutę. Pasodinome avietę, juodą ir raudoną serbentą, porą slyvų ir svarainių. Aną savaitgalį pasodinta slyvukė jau puošėsi baltais žiedų pumpurėliais. Nudžiugom – prigijo!

sodinam-soda

 

Velykos Krunuose
Algis
2011 balandžio 24

Net per Velykas Krunai buvo ne vieniši. Mudu su Neringa gyvenom ten nuo šeštadienio iki pirmadienio. Smagu ir gera buvo. Saulė ir paukščiai ištisai džiugino mus. Pakili ramybė džiugino širdį – toks pojūtis atsirado visai neseniai. Gal jau pamilom savo erdvę, arba erdvė pamilo mus? Ši bei tą pasodinom, šį bei tą persodinom (daugiausia aišku, berželių :) ). Dar vienas įdomus pojūtis – vėjas pučia, o beveik niekas nešlama. Tik stipriau vėjui įsisukus tarp šakų girdisi švilpimas. Keistoka – pojūtis kaip vasarą tik medžiai dar be lapų. Džiaugiuos, kad pasirinkom miegoti palapinėj (pakenčiamai vėsu:) Nežinau ar padėjo, bet palapinę buvau apdengęs šienu. Tai miegas buvo kvapnus. Pirmadienį iš ryto ant laužo virėm sriubą iš „kirvio“. Maisto davinys jau buvo pasibaigęs, tad sumetėm į puodą menkus likučius ir dar pasigardinom vietinėm žolelėm. Skonis puikus, ir kiek energijos!

Taip bebūnant Neringai atėjo mintis rašyti Krunų dienoraštį ir talpinti jį į puslapį. Keista, bet ir man ta mintis pasirodė visai puiki. Kiekvienas galėtume parašyti savo pastebėjimus būnant Krunuose. Aš savuosius jau parašiau, o toliau – Neringos dienoraščio versija. Pasimėgaukit. :-)

velykos-krunuose-algio

 

Velykos Krunuose
Neringa J. T.
2011 balandžio 24

Šiemet šventes sutikome namuose. Krunuose.

Pirmoji naktis sodyboje po žiemos. Grože, skaista ir begalybe pasitinka išsiilgus Žemė Mama. Skalsių kvapsnių prisotintas oras: žydi karklai, stiebiasi žolės ir žolelės, sprogsta berželiai ir beržai. Lenda usnys. Tarp pernykštės žolės puikiai išryškėjo ypatingai žalias jų atspalvis. Vakar pirmą kartą turėjau sau pripažinti: usnys gražios!

Pirmoji rasa. Pirmosios naktinės gėlės – žvaigždės iš dangaus skliautų. Pirmosios saulės vonios. Pirmosios maudynės kūdroj. Semiuosi galios iš skaidriųjų vandenų. Kūnu prie Kūno, delnu prie Delno, veidu į Veidą – didžiąja raide tave, Mama, miniu. Išsiilgusi Žemės, išsiilgusi Saulės abiejų glėbin lyg vaikas grįžtu. O tu, Tėve Dieve, manim apsidžiaugęs, paliejai man lietų iš lengvų debesų. Užaugsim kaip medžiai: kas liepom augiom, kas – augiais ąžuolais. Išpuošim gimtinę Lietuvą brangią ne šiaip sau vaikais – dievais – milžinais!

Ir vėl stebiuosi, kiek nedaug žmogui reikia. Gamta man – namai. Jaučiuosi turtinga. O svarbiausiai – laiminga! Mylėti gebu ir esu mylima. Draugauju su tuo, ką man Dievas sukūrė, tad skamba širdyje palaimos daina.

Gavau dovanų. Ne tik iš žemės ir dangaus, bet ir nuo Mylimo žmogaus. Aną dieną jis manęs paklausė: „O aš galiu tau padovanoti gyvų gėlių?“ „Žinoma, taip“,- atsakiau. Vakar Algis nusivedė prie kupsto, ant kurio miniatiūrinės baltos gėlytės pražydę. Ir sako: „Čia tau.“ Dar gavau eglutę – ją Algis rado, išlindusią iš samanų, dar visai jaunutę. O didžiausia dovana – saulėlydis. Vaikštinėjom po savas pievas, augantį mišką ir sodą. Po lietaus oras dar gaiviau kvepėjo, iš po debesų smagiai rankų spindulius ištiesė Saulė. „Šis reginys – tau“,- pasakė jis.

Ar tik ne tokių dovanų, mielos seserys, mes iš tikro ilgimės? Ar tik ne jos yra pačios brangiausios, nes – neįkainojamos? Ar tik ne jos papuošia mūsų sielą džiaugsmu, širdį – lengvu spurdėjimu, o akis – skaidriu švytėjimu? Mieli vyrai, viskas daug paprasčiau, nei galvojote…

Ir ar ne tai tikrasis turtas – kurs ne suyra, o amžinybėj tvyro? Tokia prasme daiktinės dovanos mažiau vertingos. Didžiai vertinga tai, kas kelia žmogų link Esmės. Kas meilę puoselėja tarp moters ir josios vyro. Kas garantuoja ateitį laimingą jų vaikų. O kaip vaikus augint be Žemės ryšio, be Visatos glėbio, be Meilės amžinosios, be Dievo, be žvaigždžių? Be viso šito, net maistą, rūbus ir žaislus kartu sudėjus, augintume našlaičius be tikrų Tėvų. Didžioji Motina Žmogaus – tai Žemė, ir Meilė, bylojanti tiesiogiai iš josios kūrinių. Didysis

Tėvas – mūs Kūrėjas Dievas, kurio pajausti be gamtos neįmanu. Giliai širdyje šitą žinom. Neslėpkim nuo savęs Tiesos. Taip verčiam tik save kentėti ir apvagiam, ką mylime labiausiai – vaikus, daigus naujos tautos kartos.

O vėjas medžiuos šniokščia. Man pasakas teisingas seka ir gražias. Žinau – mano vaikai čia gims laimingi. Bet tai visai nereiškia, kad tu gali sustot. Nesu aš išrinktoji, anei ypatinga. Esu žmogus, toks kaip ir tu. Žinia, savo gyvenimą už rankos Dievo kryptimi vedu. Jei aš – žmogus – tai moku, vadinasi, gali išmokt ir tu.

Tokia tai giminės sodyba. Čia jaučiam, čia gyvenam amžinybę. Kūrėjais esam savo ateities – šeimos ir giminės plačiosios, ir tautos, paskum – visos žmonijos. Nes žingsnis, vieno žengtas, išjudins tūkstantį kitų. Nes nėra čia „manęs“ ir „kito“. Čia – mes, tai – „aš ir tu“. Kartu.

O pabaigai eilėraštis toks tiktų. Te jis paskatins imtis ir tave veiksmų. Bet pirm visų svarbiausia – te tėkmę atveria tavy gyvų, tikrų minčių. Tegu nelieka vietos save pateisinti. Savęs pateisinti nereikia niekada. Nėra tatai įmanoma, nes teisinimų šaukiasi geriausiu atveju kokia nors savybė. Galbūt delsimas, baimė, ryžto nebuvimas. Tava Esmė tuo tarpu – dieviška, šventa.

Dangaus skliaute
Nuaidi spindesiu
Žemės gelmėje –
Tamsos gongu.
Vaiskiam ore
Šoki vėju ir paukščiu,
Žemės Motinos delne
Rašai poemą medžių ir gėlių,
Išlieji akvareles upių, jūrų, ežerų.
Atsispindi ir gylyje manų akių.
Žmogus aš, Moteris
Duktė tavoji,
Užaugt galėčiau lig žvaigždžių
Ir jas visas susėmus
Pažert kaip gintaro karolius –
Papuošti grožį Tavo kūrinių.
Drauge tad kurtume,
Ir dvigubai spindėtų Visata.
Bet mano to negana –
Mat vieną stebuklingą rytą
Sugėriau Tavąją Svajonę su rasa.
Džiaugsmu ataidi tūkstančiai varpų
Vien nuo minties, kad mes kartu
Su broliais ir seserimis
Svajas nusiuntę lig žvaigždžių
Vėl prisimintume, kas Tu.
Ir Žemės žmonės vėl pataptų
Tau lygiais dievais,
Svajų Tavų bendrakūrėjais,
Beribiai mylimais vaikais.
Taip tad svajoju ir užaugu
Kaip tas Pasaulio Medis – lig dausų.
Džiugiai mintis ir vaizdinius dėlioju
Teisinga kryptimi Tikrovės
Nes jų versmė ir kelrodė žvaigždė – tai Tu.
Ir žingsnis žengtas link Gerovės,
Ir šuolis padarytas lig žvaigždžių –
Tyrumui ir taurumui vėl pabunda žmonės,
Karaliai visko, ką sukūręs Tu.
Vartus atverkim Amžinybėn
Ir užmojų drąsiųjų Begalybėn!
Štai taip prašvinta manyje Žmogus –
Skaistus lyg rytas ir žvalus,
Galybės pilnas ir taikus,
Apjungęs savyje abu pradus:
Ir žemišką, ir dievišką esimą
Įprasmina pasaulio Tavo sukūrimą!

Eiles šias parašiau mieste, miške. Po mylima pušim sava. Pavasarinei saulei plieskiant prigludusi prie medžio paprašiau – te liejas mintys man kaip upės, te kyla laisvėn dieviškas Žmogus.

Juo noriu pasakyti, kad visada yra nuo ko pradėti, nereikia laukt rytojaus, kito mėnesio, ar metų, ar užaugusių vaikų. Esi kaip sėkla Dievo medžio, tavy nuo seno glūdi dieviška galia. Ir visos galimybės seniai svajotosios kūrybos tarp dviejų lygiaverčių – Dievo ir žmonių.

velykos-krunuose-1

 

Neringa J. T.
sveikina sodiečius Žemės dienos proga
2010 liepos 23

O mano gimtasis kampeli,
Sodyba giminės mylima!
Čia nušviečia būtį man Dievas,
Meilė puoselėja džiaugsmo erdve.
Čia peną sveikatai, darnai geriu
Nuo lapelių, žiedelių rasotų akių.
Čia sielos lengvumą ir dvasios tyrumą
Gebu vėl išjausti paukščio skrydžiu.
O mano gimtasis kampeli,
Esi tu Visatos centre:
Čia saulė, mėnulis, žvaigždelės
Su meile apglėbia mane!
Čia Žemė sušildo žiedų gausumu,
Medelių džiugiu augimu
Ir šokiu vėjelio lengvu.
Lietutis nuskaidrina sielą,
Ir kvepia erdvė gaivuma.
Ranka rankon mudu per pievą -
Šildo Dievu artuma.
Vaivos rykštė – spalvinga gražuolė
Švęsti, džiaugtis kviečia antai,
Ir susirenka žmonės žemiečiai -
Klega, aidi mūs sodžius Krunai!
Žmonės šviesūs ir tiesūs, širdimi atvira
Ir darna puošia žmogų žvaigždele kaktoje.
Širdy ir akyse išsiskleis šypsena
Tepakils laisvės skrydžiui sutartinė lengva!
O Žeme, Motule, pasveikinta būk!
Taria jaunas ir senas, ir mažiukas vaikiukas.
Laikas sustoja, tirpsta metų našta
Amžinybės simfoniją groja
Meilingai visa Visata:
O Žmogau, mielas vaike!
Kūrėjo didis Sūnau,
Čia visa sukurta dėl Tavęs ir tik Tau!
Išsiilgusi Tavojo žvilgsnio
Įsižiebia žvaigždė kiekviena,
Tik iš ilgesio skleidžias žiedelis
Ir stiebias į saulę medelis,
O medely ulbuoja paukštelis!
Dėl Tavęs noksta vaisiai,
Bręsta pievoj rugiai -
Eikš arčiau, paragauki ir gyvenk amžinai!
Šaltinėlis ištrykšta iš Žemės gelmių,
Nes išgirdo tyrumą Tavo žodžių skambių.
Liejasi, teka sraunūs upeliai -
Skuba paglostyt mažiulio veidelį.
Kūdra šnekina šnaresiu nendrių laibų,
Tik ateik, ir nuskaidrinsiu Tau jausmus tyrumu!
Kasryt nusimaudęs atgimsi naujai,
Te laimingos bus kartos, Tavo ainiai, vaikai.
Te kasdienė Tau duona bus Kūryba bendra,
Šviesią mintį – į tolius, tesugrįžta gausa!
Permanęs dėsnius Visatos,
Pajautęs juos širdimi
Atkūrei darną pasaulio – ir sielos – Savy.
Tu valdoniu gimei, mielas mano Sūnau!
Tavo rojus – gimtinė, meilė – Tavo dalia.
Aš Tavęs vis dar laukiu, nes Laisvę daviau
Pačiam atsirinkt ir nuspręsti, atrasti mane -
Savo tėvą Kūrėją Visatos centre.
O kur tasai centras, kur ta versmė?
Paklausk – atsakysiu: tai mūsų giesmė,
Drauge sudainuota prieš amžius senus.
Jos amžinos natos – Tavojoj širdy,
Darna surašytos skrajūnėj minty.
Pagreitinki mintį, ir kurkim abu!
Bendroj mūs Kūryboj tegims stebuklu
Nauji dėsniai ir erdvės naujųjų takų,
Kuriais žengs naujos kartos, ir Tu tarpe jų -
Šventųjų dievaičių – dukrų ir sūnų.
Šventumas – darnoj ir galybėj minties,
Spindesy vidinės Kūrybos ugnies.
Šito žingsnio jau laukia visa Visata,
Nes tik šitaip – drauge – mes įkūnijam ją.
Rytas naujas išaušo,
Šiandien – Žemės diena!
Atmintis, išmintis tenubus Tavyje,
Ir tešviečia Visatoj žmonių planeta!

su-zemes-diena-liepos-23-ioji