Mus vienijantis troškimas
Idėja gyventi darnoje su gamta ne nauja – visais laikais buvo keistuolių, išėjusių gyventi į gamtą. XXI amžiaus pradžioje priskaičiuojama apie 40 000 ekologinių gyvenviečių daugelyje pasaulio šalių. Vis daugiau žmonių ryžtasi palikti didmiesčių narvelius, sugrįždami ten, iš kur išėjo.
Sodybas turi daug žmonių, bet vien sodybos įsigijimas dar nieko nereiškia. Svarbiausias sodyboje yra žmogus: jo santykis su supančia aplinka, su augalais, su gyvūnais, su kitais žmonėmis. Lietuvoje daug kas kuria sodybas, bet jos dažniausiai poilsinio pobūdžio. Atsivedama elektra, išasfaltuojama, pasėjamos žemos vejos ir viskas kuriama kaip mieste… Ir vėl tenka spręsti tas pačias problemas. Neretai pasirenkamos gražios vietovės ir, neįsigilinus į harmoningą aplinką, pridaroma daug žalos.
Paklausite, kuo galėtų skirtis mūsų sodžiai nuo esamų kaimų? Žiūrint į dabartinius kaimus iš toli dažnai susidaro įspūdis, kad čia įsiveisė kažkas, kas viską subjaurojo, išknaisiojo žydinčias pievas. Neretai kaimo gyventojai neįvertina to, ką turi, net nepastebi gamtos teikiamų grožybių. Dažnai kiemai priversti metalo griozdų, keliai išmalti mašinų ir traktorių. Dauguma kaimo gyventojų mano, kad gerai gyventi galima tik miestuose, taigi jaunimas iš kaimų išeina. Tikriausiai dėl to reiškinio kalta ir mums primesta propaganda, skelbta dar visai neseniai. Iš žmonių buvo atimamos sodybos, kaimo gyventojai verčiami gyventi gyvenvietėse ir dirbti bendrąją žemę. Apie šių dienų kaimo kaip apie visos šalies gyventojų didžiumos neišbrendamą skurdą nuolatos kalba ir politikai, ir žiniasklaida. Ir susidaro kažkokia didžiulė įtaiga, jog tie, kurie gyvena kaime, gali tik skursti. Beveik neduodama pavyzdžių, rodančių, jog tavo gerovė priklauso nuo tavęs paties. Ar nepriklauso mūsų gerovė ir nuo suvokimo lygio?
Mūsų sodybos galėtų būti kitokios. Jos turi būti kitokios nei miestas, nei dabartinis kaimas. Bet kaip to pasiekti? Mes įpratę prie patogumų, mums dar daug ko reikia. Todėl ekosodybų kūrimas pirmiausiai turėtų būti suprantamas kaip savęs keitimas. Svarbiausia, kaip mes keičiamės eidami į sodybas.
Krunų kaimo bendruomenė
Jonas ir Indrė
Mieste niekada nesijautėm laisvi. Apsupti žmonių likom vieniši… Kaukiančios mašinos, ligoti ir pavargę žmonės, viltys dirbti, kad uždirbtum – kažkur giliai viduje skaudėdavo… Ilgesys su vėju atnešdavo močiutės duonos kvapą, spalvotų pievų vaizdus, upės gelmių vėsą… Taip norėdavosi visa tai vėl bent paliesti! Miesto troškulys mums liko svetimas. Širdys renkasi kitokį kelią! Norim buti didelės ir vieningos šeimos dalimi!!! Dalintis patirtimi, mokytis, gyventi dvasiškai arti vieni kitų. Pažinti, suprasti, mylėti žmones tokius, kokie jie yra. Anastasijos mintis įgyvendinti savo kasdienybėje. Išlaisvinti idėją nuo materijos, atsiduoti laisvei, kurti rojų gamtoje ir kartu su ja!
|
Justė ir Karolis
O kas nenorėtų iš tiesų Gyventi? Kai viskas yra gerai, kai žmogus jaučiasi laimingas, yra sveikas ir stiprus, kai sveiki, mylintys ir laimingi jo vaikai, kai bendrais džiaugsmais ir rūpesčiais dalinasi draugai. Kas nenorėtų jaustis laisvai, gyventi ritmu, kuris jam patinka, valgyti maistą, kuris jį stiprina, būti supamas aplinkos, kurioje gera būti? Man, deja, teko suprasti, kad maistas, kurį šiandien valgome, žmogaus beveik nestiprina ir nemaitina, negyvas vanduo – nepagirdo, miesto aplinka – išbalansuoja, dirbtinis ritmas verčia svaigintis, o užterštas oras – sendina ir sargdina.Visa, ką šiandien vadiname progresu, pasirodė esant iliuzija. Žmogus tapo priverstas gintis ir kovoti. Su kuo ir dėl ko? Su kitais žmonėmis dėl savo išlikimo. Tai kiek kitokia kova, plika akimi ne visuomet pastebima: tai socialinė-materialinė kova, kai žmonės galiausiai tampa svetimi vienas kitam. Ar to norime sau ir savo vaikams? Pamąstyti, suvokti ir pajusti, ką iš tiesų reiškia Gyventi, nebeliko erdvės nei laiko… Visa, ką šiandien turime, kažkada tebuvo vieno žmogaus mintis: mašina, telefonas, laikrodis, mikrobangų krosnelė, coca cola. Šiandien mes vėl turime mintį – naują mintį, kurią širdy nešuosi ir aš. Tai mintis apie Žemę – žalią rojaus sodą.O kas nenorėtų iš tiesų Gyventi? Kai viskas yra gerai, kai žmogus jaučiasi laimingas, yra sveikas ir stiprus, kai sveiki, mylintys ir laimingi jo vaikai, kai… Anastasijos svajonė yra ir mano svajonė.
|
Irina
|
Algis ir Neringa
Mus abu išaugino Nemunas – globojo ir rūpinosi. Vis primindavo apie ramų ir didingą gamtos tekėjimą. Nors esame „miestiečiai“, iš tiesų „miestas“ tebuvo kažkur šalia. Kaip scenos dekoracija, antrinė (bet taip pat viliojanti) erdvė. Gamta visuomet buvo (ir yra) didžioji žaidimų, poilsio, susitelkimo, potyrių gyvenimo aikštė. Šiuo metu gyvename prie Kauno marių Pažaislio parko, labai džiaugiamės pušynu, dažnai jį lankome – pailsime nuo įtempto miesto ritmo. Kita vertus, toks poilsis yra trumpalaikis, neesminis. Sugrįžus į miestą vėl eikvoji save dirbtinio gyvenimo palaikymui. Kol vėl pajunti, jog reikia grįžti gamtos glėbin… Todėl vis aiškiau tampa tai, kad reikia keisti gyvenimo būdą. Pradėjome ieškoti erdvės įsikurti. „Erdvę“ suvokiame kaip visumą: vietą, žmones, idėjas. Krunų bendruomenėje pajutome šilumą – žemės trauką, bendras mintis ir viziją. Čia galima gyventi natūraliau ir kūrybingiau. Į bendruomenę ateinam dalintis. Savo idėjomis, energija, gabumais, meile. Ne, nebėgame iš miesto ir nepaliekame jo likimo valiai. Geras idėjas reikia paskleisti ir mieste. Norėdamas pakeisti pasaulį, keiskis pats. Savo (bendruomenės) pavyzdžiu norime paskatinti žmones gyventi sąmoningiau, prasmingiau, kartu su gamta. Bendruomenėse galima nuveikti kur kas daugiau nei pavieniui. Tik čia žmogus atsiskleidžia kaip naudingas narys, kuriantis bendrą visumą, ne vien auginantis savo „ego“. Ekologinės bendruomenės yra pasaulio ateitis.
|
Neringa ir Linas
Į Krunus atėjome augti – tobulinti savo kūną, sielą, tobulinti aplinką ir pasaulį, auginti suvokimą apie save ir Visatą. Į Krunus atėjome mažėti – atsisakyti nereikalingų, sunkių įsitikinimų, požiūrių, tapti vaikais, švariais, paprastais žmonėmis. Paprastais visaverčiais žmonėmis. Į Krunus atėjome gyventi – išties Gyventi, būti savo gyvenimo šeimininkais, išpildyti savo gyvenimo svajonę, gyventi ir kurti kartu su Visata. Į Krunus atėjome Anastasijos svajonę atpažinę savyje.
|
Kristina, Tomas ir Adelė
Į Krunus atėjom vedami Širdies balso. Iškart pamilom idėją, savo Žemės lopinėlį ir žmones čia esančius. Besikuriant susilaukėm vaikelio – Adelės. Su laiku supratom, kad čia esam ne tik dėl savęs… ir dėl kitų, dėl Žemės, dėl Dievo. Auginam savo sodą ir augam patys. Džiaugiamės kūryba ir atsiveriančiomis galimybėmis!
|
