Į jums kilusius klausimus atsakysime el. paštu: info (eta) ekosodyba.lt

Šioje skiltyje dalinamės atsakymais į klausimus, kurie liečia mūsų gyvenimo būdą. Atsakymai – citatos iš V. Megre knygų serijos „Anastasija“.

 

Giminės sodyba ir Meilės erdvė

Kodėl būtent 1-3 ha?

„Jei sąmoningai su gamta bendrauji, tai juk bendrauji tu su Dievo mintimis. Suprasti erdvę – tai suprasti Dievą. Ir net mintis, svajonė apie giminės sodybą, kur viskas sandoroj, harmonijoj su tavimi, yra kur kas artesnė Dievui negu gausybė ritualų įmantrių. Meilingoje sodyboj žmogui atsivers Visatos paslaptys. Savy ūmai aptiks žmogus gebėjimų nepaprastų, kokius dabar nelengva būtų net įsivaizduoti. Ir taps žmogus iš tikro panašus į Dievą, tasai žmogus, kuris aplink save ims kurti dievišką pasaulį.

Tik pagalvok, kodėl gi apie tai išminčiai niekur neužsimena? O taip yra todėl, kad žmonės, suvokę savo žemiško buvimo esmę ir savo galimybes, išsivaduotų iš okultinių kerų, žynių nebepaklustų valiai. Nes niekas, niekas nepavergs žmogaus, kuris apie save sukūrė Meilės erdvę. Ir bus tokiam Kūrėjas ne teisėjas griežtas ir rūstus, o tėvas ir bičiulis. Tai va todėl daugybė pinklių buvo kuriama per amžius, – norėta žmogų atitraukt nuo jo svarbiausios paskirties. Turėti žemės! Va, tu, Vladimirai, sakai, kad gauti jos turėtų būti paprasta. Bet pagalvok, juk eina šimtmečiai, o giminės sodybų žmonės vis neturi. Minėjai ūkininkus, fermerius ir dvarininkus. Tačiau nors jie turėjo giminės sodybas, bet žemę dirbo tik samdydami kitus. O tie, kurie ne savo žemę dirbo, ir negalėjo to daryt su meile: jei sėklos žemėn sėjamos tūžmingai, tai tūžmastis ir auga. Taip tūkstantmečiais šios tiesos paprastutės vis buvo slepiamos nuo parastų žmonių. Neturi giminės sodyboj liesti žemės nenorom nei svetimųjų rankos anei mintys. Valdovai visokiausi amžiams bėgant ne kartą žemės yra davę, tačiau jos davė tiek, kad liktų nesuprantama prasmė jos dieviškoji.

Jei žmogui žemės duota bus visai mažai, sakysim, ketvirtis hektaro, tai negalės šeima tam ketvirty sukurt oazės, kuri tarnautų jai, nereikalaudama įtempt jėgų. O jei bus žemės gauta daug, tai negalės žmogus jos pats savom mintim valdyti ir pasikvies pagalbininkų, pritrauks jis svetimas mintis. Va taip gudrybėm ir klasta vis nuo tiesos svarbiausios atitolinami buvo žmonės.“ (6 knyga, p. 194-195)

 

Giminės knyga

Kuo ji reikšminga?

„Visai nedaug praeis dienų, ir bus pradėta kurti Giminės knyga, ir puslapis po puslapio ją savo rankomis rašys ne vienas milijonas motinų, tėvų įvairiuose planetos mūs kraštuos. Tų knygų apie giminę tada nesuskaičiuojama jau bus daugybė. Ir kiekvienoj – tiesa kuo nuoširdžiausia, vaikams saviesiems surašyta. Klastočių tose knygose nebus. Istorinį įveiks jos melą.

Įsivaizduok, Vladimirai, kas būtų, jei tu galėtumei paimti į rankas tą knygą, kurią rašyt pradėjo būtent tau prieš daugel metų tavo protėvis. Paskui jo knygą tęsė kitas protėvis, paskui senelis tavo, tėvas ir mama.

Tarp knygų, mūsų šiandien skaitomų, yra daug parašytų, turint aiškų tikslą: iškreipt istoriją, gyvenimo kasdienio esmę. Daugybė melagingų postulatų suklaidina žmogų, ir ima jis ne taip suvokti erdvę. Deja, jis ne iškart supranta klydęs. Ir priešingai – iš karto būna viskas aišku, kai perskaito sūnus tą knygą, kurią jo protėviai pradėję buvo, o tėvas ir mama ją tęsė konkrečiai dėl jo.

- Palauk, palauk, Anastasija, ne kiekvienas moka rašyti knygas.

Išmoks kiekvienas, kai tik poreikį pajus. Jei panorės, kad jo vaikai ir ateity atsiriboję būtų nuo postulatų melagingų. Juk vedų amžiais kiekvieni tėvai vaikams, vaikaičiams rašė tokią knygą apie savo giminę. Teisybė, buvo ši knyga vien iš darbų, o ne iš žodžių. Sukurtą erdvę juk vaikai skaityt galėjo tarsi knygą, suprasti darbus ir ketinimus tėvų, ir buvo jie laimingi, perėmę meilingą erdvę. Toj knygoj stigo tik vienintelio dalyko: vaikams nebuvo įspėjimo, kad sergėtųsi jie kultinio pasaulio.

Visi žiniuoniai vedai, daugel žinantys, ničnieko nežinojo apie okultizmą. Tačiau dabar, kai žmonija pati patyrė, ką reiškia tie kultiniai ir pražūtingi postulatai, nuo jų išsaugoti galės vaikus savuosius.

Ir te sodybų dar nėra, pavasariais pražystančių, tačiau ketinimai sukurti jas gyvi jau daugelio žmonių širdy. Va tie ketinimai šviesieji ir tesudaro knygos pradžią.

- O kodėl kiekvienas tėvas turėtų tokią knygą rašyti? Va aš rašau apie sodybas, architektas ir Medvedkovo miestelio ruošia visos gyvenvietės projektą, internete ši tema karštai svarstoma, – argi to negana?

Tikrai, Vladimirai, dar negana. Tu atidžiau pasižiūrėk, kokia gi susiklostė padėtis. Rašai knygas, tačiau kiti juk rašo priešingai visai. Tų knygų tiek, kad anei pusės nesuspėtų perskaityt žmogus, net jei skaitytų nuo gimimo lig mirties. O juk dar informacijos srautai kasdien atsklinda žmogui ne iš knygų. Ir nors ta informacija atrodo įvairi, jinai skirta vienai tik užduočiai – pateisint ir išgarbinti okultinį pasaulį, nerealų. Naujai užgimusiam šiame pasauly padėt kas gali susigaudyt, kur teisybė, o kur melas? Čia ir padės šeimos knyga, kitaip pasakius – Giminės knyga, branginama kaip šventenybė. Mama ir tėvas savo sūnui parašys joje, ką, norint būt laimingam, būtinai sukurti Žemėj reikia. Paskui ta Giminės knyga bus tęsiama vaikų. Ir kiekviena šeima turės po tokią knygą – teisingiausią ir išmintingiausią. Nuo pat pradžių pradžios žinojimas jon įsilies.

- Anastazija, bet kaipgi gali visas žinojimas nuo pat pradžių pradžios atsirasti knygoje, kurią pradės rašyti dabartiniai žmonės? Iš kur jie ims tą žinojimą? Juk tu sakei, kad visa mūsų protėvių kultūra buvo sunaikinta, ne tik knygos.

Matai, visi, kurie pradės rašyti, jau turi tą žinojimą savy. Kiekvieno jis pasąmonėje slypi. Kai žmonės susimąstę sės rašyt ne kam kitam, o tik vaikams saviesiems, žinojimas, esąs juose nuo pat pradžių pradžios, į sąmonę jų pereis, išryškės.

- Vadinasi, pirmiausia reikia mąstyti ir tik paskui pradėti rašyti, kad knygoje nuo pat pirmųjų puslapių būtų išdėstytos išmintingos mintys?

Pirmieji puslapiai iš pažiūros kuo paprasčiausi gali būti.

- Pavyzdžiui, kokie?

Kada šioj Žemėje užgimė žmogus, rašyt pradėjęs šitą knygą, ir koks jam vardas buvo duotas. Kokių minčių jis skatinamas buvo, kodėl pradėjo rašikliu joje, pirmajam puslapy, pirmus žodžius rašyti, ir ką sukurt ketina ateity.“ (6 knyga, p. 199-200)

 

Vyras ir moteris

Kokia yra meilės paskirtis?

„Ne protu, o širdim ir siela Vedų laikotarpy du žmonės, mylintis kitas kitą, suprato, kad įsiliepsnojus Meilė – tai šauksmas imtis dieviškos kūrybos.

Atkreipki dėmesį į tai, kas iš pradžių dviems įsimylėjėliams rūpėjo, ko troško jie. Jie dvejumoj, pagauti įkvėpimo, projektą kūrė mintimis, kokia turėtų būti Meilės jų erdvė. Toj sukurtoj erdvėj pradėjo jie ir vaiką, svarbius tris Meilės aspektus suvieniję į vieną amžiną ir didį jausmą. Juk mylime, nors ir nemokame – kodėl? – paaiškint, kol esame gyvi, labiausiai savąją gimtinę, vaikus savuosius ir moterį, kurią didžiai branginame kaip draugę įstabioj kūryboj. Kai Meilė turi aspektus visus tuos tris, tiktai tada ji neužgęsta amžinai.“ (6 knyga, p. 102)

 

Mūsų vaikai

Kaip auklėti?

„Kiekvienas tėvas taip privalo padaryti: padovanoti savo vaikui įstabią meilės erdvę tokią, kaip motinai po širdimi. Tik toj erdvėj laimingas gali būti jų būsimasis vaikas, jų ateitis.“ (3 knyga, p. 190)

„Tuomet, kada klestėjo vedai, tiek kiekvienos šeimos, tiek ir visos bendruomenės gyvensena ir kultūra visa jaunimui, augančiajai kartai, kuo nuostabiausia buvo mokykla tiek auklėjimo atžvilgiu, tiek tobulėjimo intensyvaus, nes po žingsnelį ruošę ji visus kūrybai neaprėpiamuos Visatos mūs pasauliuos.

Vedų periodu ir auklėjimas buvo visiškai ne toks, kaip šių dienų mokyklose – jis vykdavo džiaugsmingų švenčių, apeigų metu.
O atitinkamas gyvenimas šeimoj ir šventėms toms pasiruošimas jiems teikė galimybę gaut žinių ir susistemintų, ir apimties didžiulės.

Tos žinios buvo perteikiamos vaikui neverčiant jo ir visai ne taip, kaip valios jo neatsiklausę mokykloje sėdėti liepia ir klausytis mokytojo, nes tiek tėvams, tiek jų vaikams procesas mokymosi vyko nuolatos, linksmai, neįkyriai. Jis buvo trokštamas ir patrauklus.

Kaip atsakyt, į klausimą, kas vaiką auklėjant svarbiausia šičia buvo? Be abejo, tai kultūra, atmosfera sodybose per visą Vedų amžių.

Ką galima iš tos kultūros pritaikyt nūdienos vaikams? Ar nors kuri iš esamų dabar sistemų, skirtų vaikams išauklėti, yra geresnė? Ir pats matai, – netobulos jos visos. Juk jei iškraipome žmonių šioj Žemėje istoriją, vaikus mes tuo išmokome meluoti. Ir mąstymą stumte taip stumiam į klaidingą kelią. Dėl to ne tik mes patys kenčiam, bet verčiam ir vaikus kentėti.

Visų pirma teisybę turi žmonės sužinot apie save. Nes be teisybės, vien su melagingais postulatais gyvena žmonės lyg hipnozės užmigdyti.

Tris piešinius iš vadovėlių, skirtų mokykloms, būtina pakeisti, – žmonių šioj Žemėje istoriją papasakot teisingai. Jos teisingumą savo siela mes patikrint turim. Ir su vaikais, išdėsčius jiems teisingą prasmę, išrinkti naują kelią.

Trys piešiniai mūs vadovėliuos mokinukams, vaizduojantys, kaip žmonės Žemėj vystėsi, yra tiesiog žalingi. Žiūrėk, kas norima nuo mažumės tais piešiniais įteigti.

Štai pirmas – čia žmogus pirmykštis pavaizduotas. Tik pažiūrėk, koksai: jis kailiais apsivalkstęs, dantis iššiepęs lyg žvėris, beprasmis žvilgsnis, kuoka rankoj, o aplink – vien kaulai tų žvėrių, kuriuos yr nudobęs.

O šičia antras – žmogus šarvuotas laiko rankoj kardą, jam šalmas ant galvos blizgus, išraižytas gražiai, tasai karys šarvuotas su savo kariauna užgrobia kaimus, miestus, ir lenkiasi jam žmonės išgąstingai.

Štai trečias – čia žmogus prasmingai žvelgia, atrodo jis taurus ir sveikas. Jis vilki kostiumą, aplinkui pilną visokių prietaisų ir įtaisų. Gražus atrodo ir laimingas nūdienos žmogus.

Visi trys piešinėliai melagingi, o ir išdėstyti ne taip. Primygtinai, griežtai, tikslingai tas visas melas įteigiamas nuo mažens. Paskui galėsiu pasakyti, kas taip daro ir kodėl, ir kam to melo reikia. Bet tu pirmiausia savo logika patikrink, kiek tuose piešiniuos teisybės.

Pats pamąstyk: medžius, žoles ir krūmus ir šiandien tokius tu matai, kokius juos Viešpats nuo pradžių pradžios yra sukūręs. Jiems milijardai metų. Tačiau ir šiandien tu, į juos žiūrėdamas, gėriesi jų tobulumu.

Ką visa tai byloja? Kūrėjas savo kūrinius nuo pat pradžių pradžios sukūrė tobulus. Ir ką gi? Nejau Jis žmogų, tą tobuliausią savo kūrinį, padaręs būtų baisų? Tai netiesa! Nuo pat pradžių pradžios žmogus pats tobuliausias buvo Dievo kūrinys mūs Žemėje visoj.

Taigi pirmasis piešinys istoriją teisingai turi atvaizduoti. Jame parodyt reikia šeimą, kurios nariai išties laimingi, o žvilgsnis jų mąslus ir tartum vaiko tyras. Ir meilė spinduliuoja iš tėvų akių. Ir harmoningai dera dailūs žmonės su savo aplinka, net stulbina jų grožis, jų kilni širdis, sielos tvirtybė. Aplinkui – sodas žydintis. O žvėrys ir žvėreliai pasiruošę su dėkingumu jiems patarnauti.

Ir antrame piešinyje vaikams teisingai reikia tiesą atvaizduoti. Jame kariai bjauriais šarvais tuoj susikaus. Vadai ant pakylos užlipę stovi. Žyniai kažką jiems pranašingai sako. Vadų veiduos pasimetimas, baimė. Visi kiti, jau pasidavę pranašysčių įtaigai, veidai fanatiški, net žvėriški. Akimirka – ir prasidės beprotiškos pjautynės, – tuoj žmonės tie žudys vieni kitus.

Trečiasis piešinys – tai žmonės nūdieną. Štai jų keli išblyškę ir liguisti kambaryje tarp daugelio daiktų dirbtinių. Vieni apkūnūs, kitų veiduos niūrumas, įtampa. Dažniausiai miestuose praeiviai juk tokie ir būna. O už to kambario langų, lauke, mašinos sprogsta. Ir byra iš padangės pelenai.

Va šiuos tris piešinius istorijos tema parodyt reikia vaikui ir paklausti: „Koks tau gyvenimas patinka? Sakyki, kokį tu norėtum pasirinkti?“

Tie piešiniai – tik sąlygiškos iliustracijos. Tad, žinoma, čia reikia būtinai ir pasakojimo širdingo, išmanaus, teisingo. Kaip žmonės Žemėje gyveno, vaikas turi sužinoti tiesą. Ir tik po to jį galima pradėti auklėti ir mokyti toliau. Paklaust jį būtina: „Kaip tu galėtum dabartį pakeisti?“

Ir ne išsyk, ne per akimirką suras atsakymą mažylis. Jam kils kita, kūrybinė mintis. O, tas mažųjų auklėjimas! Suprask, Vladimirai, juk vienas, tik vienas nuoširdžiai ištartas klausimas, troškimas nuoširdus išgirst atsakymą iš savo vaiko geba tėvus su vaikais sujungt ir šeimą padaryt laimingą. Kai santaikoj visi, tai ilgas kelias laimėn mielas. Net ir jo pradžią galima jau laime pavadinti.“ (6 knyga, p. 106-111)